Anželikos ir Audriaus šeimos dirbtuvės

MŪSŲ ISTORIJA KAIP IŠ FILMO,

BET JI TIKRA KAIP VAIKO JUOKAS JĮ ŠMAIKŠČIAI KUTENANT  

Iš pirmo žvilgsnio

Mes susipažinome sostinės universitetiniame teatre Palėpė, vaidindami spekatklyje Draugai.Turint daug dublerių, mudu vienu metu scenoje atsidūrėme jau gerokai įsibėgėjus spektaklio repeticijoms - tik po pusmečio. O čia - kaip knygose: ji pamatė jį ir pajuto tarsi sutikusi gyvenimo mylimąjį, kurį jau pažinojo anksčiau, tik niekaip negalėjo prisiminti, kur jį pažino ir kada; jis - stebėjo jos meilę teatrui ir žavėjosi drąsa, kūrybingumu, tyliai savyje nešiodamasis meilę jai. Teatrui švenčiant jubiliejų, jis ėjo pro šalį, o ji, pačiupo jo ranką ir nusivedė šokti. Naktį teatrui rakinant medines duris geležine spyna, jiedu ėjo užupiu. Ji pasakojo jam apie svajonių bistro, kur maistas kuriamas tik įkvėptas gamtos ir iš meilės jai, kur virėjai ramūs ir laimingi. Jis pasakojo jai apie svajojamus medinius namus šeimoms, kuriuos jis projektuos ir staliaus amatą, kuriam jis dar neranda vietos. Einant pavasarėjančiomis gatvėjis jie jautė, kad jie - myli. O įsimylėjo pirmą kartą vienam kitą pamačius teatro scenoje, štai taip - iš pirmo žvilgsnio...

900 kilometrų pėsčiomis iki vestuvių 

Vos į klausimą - Ar tekėsi už manęs?, atsakius saldų TAIP (o piršlybos įvyko virtuvėje! Toje pat, kur tik 8 kvadratiniai metrai saldumo, ir kur susikūrė pirmieji geriausi mūsų receptai), mes leidomės į svajonių kelią po Šiaurinę Ispaniją. Camino de Santiago kelias nuo seno viliojo savo paslaptingumu ne tik smalsuolius ieškotojus ar menininkus, kurie kelyje sukuria nuostabius filmus ar paveikslų kolekcijAS, bet ir tuos, kurie tiki stebuklu - kad kelias atneša atsakymus. Kelionės pradžioje negausiai žinojome vienas apie kitą, ir visai menkai pažinodami tikruosius save. Miškais minant 899-ąjį kilometrą mudu radome ne tik savo pamokas, silpnybes ir stiprybes, bet ir stiprią meilę vienas kitam, tokiems, kokiais esame iš tikrųjų. Įdegusiais veidais, pripratę prie miego palapinėse ir maudynių lediniame vandenyne, Lietuvoje, liudijant teatriškiams, po metų mes ištarėme palaimingus NORIU gaudžiant varpui ir taip tapome jaunąja Teresių šeima. 

Pasaulio pabaiga ir naujo gyvenimo pradžia

Camino dovanojo širdį kutenantį atradimą - bendrą aistrą - gaminti ir maitinti su meile gamintu maistu kitus. Atradimas mus atvedė ne tik į Finisterą (dar 600 kilometrų, vingiuojant per Portugaliją, šildantis po Ispanijos saule), kitaip dar vadinamą - pasaulio pabaigą (kokia ji romantiška!) einant keliu dar kartą po kelerių metų, bet ir į profesionalią virtuvę Nidoje, kuriai dirigavo temperamentingas italas. Čia, nemokėdami dorai laikyti peilio, ir tikrai nemokėdami sukti picas ore kaip tai daro italai, netrukus tapome geriausiais mokiniais. Vasaros pabaigoje Anželika tapo garsaus šefo SU šefe, o Audrius greta inžinieriaus specialybės kūrė tobulas auksines picas ir jei ne lino spalvos garbanos, jį tikrai palaikytų italu. Gaminant, mokantis, keliaujant ir ragaujant Nidoje, Juodkrantėje ir Sostinėje prabėgo dveji metai. O tada, einant miškais basomis, ant rankų nešant saldžiai besijuokiantį mūsų sūnų, mus pasikvietė pavadinimas - Saldūs miškai - ir norai: ramybėje ir meilėje atkurti senus baldus, ramybėje ir meilėje gaminti įkvėpiantį maistą ir juo dalytis.

Po dar dviejų metų kruopštaus šio meno mokymosi mes,

palaikomi jūsų, atveriame šias naujas duris jums!

UNADJUSTEDNONRAW_thumb_4ae.jpg