Gilė

2021 05 26


Kol pasaulis eina iš proto dėl “Mažo gyvenimo”, aš einu iš proto dėl vaikiškos literatūros. Ypač Paterson. Daug metų skaitydavau tik mokslinius veikalus savo mokslo darbams, ruošdamasi paskaitoms ir studentų darbus. Dabar gi, pačiai būnant dviguba mama, dukrai valgant saldų pieną neriant į naktinį miegą, į miego guolį besisukant mano garbaniui sūnui, aš tyliai tyliai atsiverčiu nutrintas, nepažįstamų vaikų jau kelias dešimtis kartų perskaitytas knygas. Šis visiškai nerealus panėrimas prasidėjo kelios dienos po Kalėdų. Įvyniotą į kietą popierių Audrius man įteikė vieną nuostabiausių knygų. Anė iš Žaliastogių. Gyvenusi mėnesį su ja, skaitydama, kaip ji auga, augau pati. Kvatojau, stebėjausi ir iki knygos pabaigos sugėriau visą Anės gyvumą, jos vaizduotę ir gėbėjimą švęsti gyvenimą. Mano mama sakydavo, kad nuo pat tada, kai pradėjau vaikščioti, buvau labai teatrališka ir turėjau pilną galvą spalvingos vaizduotės. Įdomu, ar paskaičiusi Anę ji ten įželgtų mane?


Tada gyvenau literatūriniam troškulį. Ieškojau, skaičiau, kol ėmiau ir parašiau geriausiai vaikų literatūrą žinančiai savo saulėtai bičiulei Inga . Ji, kas ją pažįsta sutiks, turi kiekvieno geriausios vaikų literatūros rinkinio veikėjo spalvą savyje. Iš to susideda nepaprastai spalvinga jos asmenybė ir žaismingų varpelių prisodrintas jos juokas. Su Inga aš susipažinau savo pačio pirmojo darbo su kurčiaisiais vaikais dėka, kai su mano mylimu mokiniu Deimantu lietingą rudenį eidavom susitikti su Inga ir dešimtimis knygose gyvenančiomis istorijomis. Inga greitai suprato mano troškolų ir pagirdė mane nepadoriu geru sąrašu. Paterson. Perskaičiau pirmiausia. Taip nutiko Gilė Hopkins. Gilė. Nutrūkgalvė paauglė, kuri pučia storus ir lipnius gumos burbulus ir veda visus iš proto. O iš tiesų, pasaulis iš proto veda ją. Nes ji alksta mamos. Kaip ir bet kuris vaikas. Bet kuris žmogus. Net negalvojau, kad tiek istorijų parašyta apie vaikus, kurių nuo jų gimimo ant rankų nesupa tėvai. Keista ir ne keista, kad bent penketas tokių knygų mane rado tik dabar. Nemanau, kad būčiau jas norėjusi perskaityti anksčiau, nes gal tada savo gyvenimo pasirinkimuose dabar galėčiau įžvelgti ne šviesų širdies pajautimą, o proto žaismą, nebeatpainiojamai susipynusį su Rasmusu, Ane, Heida ir Gile. Ir gal gailesčiu? O šis jausmas retai yra orus ir auginantis. Bet štai skaitant apie Gilę gailesčio savy rasti sunku. Susierzinus norisi čiupti už Gilės pučiamo burbulo, o tada ilgai nuo pirštų rankioti lipnius, seilėmis apkibusius gumos likučius. Fui. Norisi kažką atimti. Kažką jos. Norisi paprotinti - taip išerzina meistriška Peterson kalba. O tada, verčiant puslapį, imi rausti, gėdytis ir gūžtis dėl savo neišmanymo, savo egoizmo, savo kvailumo. Ir to negėda pripažinti. Ką galiu pasakyti - Paterson nuostabi rašytoja. Įdomu, ar tokios geros knygos gimė, nes ir ji įsivaikino ne vieną mažylį, ar pirma jos širdy gimė tie vaikai, o tik tada - knygos. Mamos širdimi jaučiu, kad laimi pastaroji įvykių grandinė.


Skaičiau ir netikėjau. Atrodo, parašyta vakar. O iš tiesų - prieš ...20 metų? Atlaikė metų patikrą. Beje, už tai knyga ir apdovanota. Nuostabu. Tikrai nuostabi.