Apie kosminę meilę

Dabartiniu laiku švenčiu. Motinystę, moteriškumą, lėtumą ir lėtą išsipildymą. Visų kada nors sieloj susikūrusių svajonių. Kiekvieną rytą pusryčiauju lėtai, su vyru, kurį myliu stipriau nei bet kada anksčiau, aptarinėjam nakty susapnuotus sapnus. Tada lėtai neriu į jogą ir pratimais bendrauju su savo kūnu ir vidumi. Dažnai lotoso pozoje aš sėdžiu su kūdikiu ant rankų, kuris godžiai geria rytinį pieną, o žemai žiūrintį šunį aš darau su dviem po manimi gulinčiais mano vaikais. Ir tada jiedu tarpusavyje kuria vien tik jiems dviems suprantamą unikalų ir subtilų ryšį. Į kurį žiūrėdama aš dažnai pastebiu save iš šono: Anželika ima verkti. Iš laimės. Tokios, kur niekad net nežinojo esant.


Tarp pratimų aš dažnai keliuosi ir sėduosi ant jogos kilimėlio daug dažniau nei reikia. Nes vienam savo mažajam nuleidžia traktoriaus priekinę dalį, mažajai plaunu dubsį, abiem padalinu lėlytes, mašinėles ar kaladėles. Juk visa tai negali palaukti. Jiems tai taip pat svarbu, kaip ir visi rimti reikalai mums, suaugusiems. Viską tą patį - kaladėlės, lėlytės... - sportuodamas daro ir mano Audrius. O kartais mes vienas kitam būnam geriausiais sporto moderatoriais ir dubsius, kaladėles ir traktorius prižiūrime saugodami kito ramią mankštą. O nes apie ką tada yra meilė?


Po tūpčiojimų su joga ar dėl vaikų aš kaskart laimingai išsitiesiu savasanai. Šonais ir pėdom prasistumdau sau vietos tarp kaladėlių ir knygučių, rankomis neretai užčiuopiu dukrytės prie manęs paliktą seilės taką. Giliai laimingai įkvėpiu...

ir įsivaizduoju geltoną visa gydančią šviesą. Dėkoju. Už šį kosmiškai gerą gyvenimą, kurį dabar gyvenu. Geriau gali būti ... tik visa tai padauginus. Namaste.


Po jogos aš plaunu dubsius, rengiu, savo mylimus pašėlusiu vaikinus išlydžiu, o dukrytę sūpuoju ir migdau. O būna, kad visi, kurie turi būti lauke, jau lauke, o tie, kurie dar jogos metu intensyviai trina akeles - miega. Tada aš lėtai valgau sotų baltyminį maistą, geriu žalią kokteilį, kvepiantį riešutais ir pavasario rytu laukuose.

Mes gaminam pietus ir popiečius, vakarienes ir povakarius. Kelis kartus. Migdom, plaunam, perrengiam. Žaidžiam, skaitom, šliaužiojam ir kabam ant žiedų. Likus tik dviese su Audriumi ne miege mes projektuojam savo jūros spalvos namą miškuose ir rašom disertaciją (!). Ir taip palengva lipam į savo irgi mylimus profesinius kalnus. O kartais tiesiog geriam arbatą su vasarinėm ramunėm, valgom saldžių miškų saldainius ir tyliai vienas kitam sakom komplimentus. Giriam, giriam, dėkojam...

Ir taip kuriasi dienos. Pačios laimingiausios, kokios gali būti, nes juose mes kaip niekad mokomės būti tik jose. Tik dabar. Ir tik čia. Ir nuotaiką kurti iš vidaus, o ne imti ją iš išorės. Ir jei taip nesigauna, irgi nieko tokio. Tada, kaip meditacijoj sako mokytojai: stebime kvėpavimą. Ir jei mintys mus nusineša, tiesiog sugrįžtame. Ir nesipriešiname.


Ir aš švenčiu. Meilę, motinystę, moteriškumą, šeimą. Ir velniškai savimi didžiuojuosi, kad TIK savo pienu jau pusmetį maitinu savo didelę gražią dukrytę. Ir velniškai didžiuojuosi, kad mes esame stereotipus griaunantys veganai tėvai. Nučiuožę. Laimingi. Ir labai įsimylėję.

Dar labiau, nei tada, kada susipažinom. Nors jau tada man visiškai nunešė stogą nuo mėlynų Audriaus akių ir auksinių jo garbanų.


Glaudžiu du savo vaikus, žiūri į jį. Ir į gyvenimą. Tą kosmiškai gerą. Ir myliu.