Leistis į svajonių gyvenimą. 1 + 1 = 4



Ar šią akimirką gyvenate taip, kaip svajojate? Ar viską, kas aplink, dabar godžiai geriate į save ir gėritės? Čia jokios filosofijos, o tiesiog labai gera refleksija, po kurios bures norėsis užpildyti vėju ir leistis į savo svajonių gyvenimą.

Man gyvenimas padovanojo kažkokį visiškai nepaaiškinamą ir neaprėpiamą optimizmą. Esu tikra, kad gyvenime jokio filtro nėra, yra tik mūsų pačių žvilgsnis į jį. O į jį lengva ir saldu žiūrėti tik jei yra vidinė taika. Pirmiausia - su savimi ir su gyvenimo tėkme.

Savo gyvenimu aš mėgavausi visada. Iki lengvos ekstazės. Kai turėjau vaikystėje groti ir skaityti Bachą iš natų, vietoj lakstymo su kiemo vaikais gatvėmis, nors ir pazyzdavau sau panosėj, jaučiausi laiminga. Kai vėliau neįstojau į svajonių aktorinį ir nesisukau tarp kino grietinėlės - aš jaučiausi išsipildžiusi taip tarsi netyčia įstojusi į gestų kalbą. Ir vėl gi - laiminga. Nes atradau savo pašaukimą, nusitiesiau mokslo kelią ir juo sėkmingai einu toliau. Ir kas žino, kaip toli jis mane nuves. O dar taip netyčia atradusi savo pašaukimą aš Vilniaus teatre radau ir savo svajonių Audrių - mėlynakį su auksinėm garbanom, kuris be galo gerai šoka ir kepa tobulą duoną. Kad jis dar sugeba pats vienas suprojektuoti šeimos namą nuo 0 ir su sūnumi ant rankų nulieti jo pamatą aš sužinojau tik vėliau.

Jaučiausi laiminga, ir kai pereitų metų gruodį gavau pakvietimą atlikti mokslinę stažuotę išsvajotam Vašingtono universitete. Gavau jį oficialiai, su visais štampais ir penkiais parašais, praėjusi nemažai konkursų ir atrankų. Su tuo pakvietimu rankose aš visus kartu ir kiekvieną atskirai apkabinau savo studentus ir į namus parsinešiau jų dovanotas puokštes dydžiu su lyg glėbiu, į kokį susupam savo mylimiausią žmogų. Su Audriumi tada planavome kaip mes leisimės už Atlanto. Toks buvo visiems matomas mano pirmasis gyvenimo kadras - kaip kokio kino filmo stambusis planas.

O užkulisiai... Pereitų metų vasara. Masters of Calm festivalis. Audrius tada ėjo glėby laikydamas mūsų sūnų, o mane išleido paklausyti Manjari mantrų. Su jos balsu aš visada truputį pakylu virš žemės. Tada dainavau ir lengvai pasvajojau apie lėtumą. Pirmą kartą. Iš tiesų, kai manęs visad klausdavo “kaip spėji?” ar džiaugdavosi “kiek daug darai”, lengvai suglumdavau. Nes nieko aš nei spėdavau, nei daug dariau. Tik tiek, kiek norėjau, kiek mane keldavo iš lovos vidinis balsas ir energija. Kiek mylėjau. O juk gyventi svajonių gyvenimo spėti nereikia. Jį tiesiog gyveni. Tada jo norėjau gal tik kiek greitesnio.

Spalis. Iš Rygos konferencijos, perskaičiusi mokslinį pranešimą, nešina iš SecondHando pagriebtu storu megztiniu lėkiau į autobusą. Audrių turėjau išleisti skristi į Ispaniją. Tūptelėjau į kėdę, lengvai atsilošiau ir... dar stipriau panorėjau lėtumo. Laiko šeimoje, laiko tortams ir... vaikų. Pereitų metų lapkritis. Jį pradėjome kaip lietuviškoj sutartinėj “Eisva mudu abudu”. Kur dainuojama apie darną viską gyvenime daryti kartu, apie žalias liepas ir mažąjį vaikelį. Mudu su Audriumi tą laimingą lapkritį į savo hipišką šeimą pasikvietėme dar vieną mudviejų gyvenimų herojų. Nes jam su kaupu susikaupė laimės ir meilės iš mūsų visų trijų. Po kelių dienų lėktuvu kilau link Londono. Čia po tarptautinių vertimų kasdien eidavau į pasimatymus su savimi. Kaip kokiam prancūziškam filme, kur mergina vardu Ameli viena pati lanko geriausias Paryžiaus kepyklėles ir kas vakarą prisikemša kreminių eklerų. Tik kad šįkart mergina buvau aš - Anželika, vietoj Paryžiaus buvo Londonas (kurį aš pažinau visai kitokį ir daug žavesnį nei brošiūrose), vietoj kepyklėlių buvo geriausi Londono veganiški bistro, vietoj kreminių plikytų pyragaičių - jackfruit’o ir daržovių troškiniai, griliuoti tofu ir anakradžių sūrio pyragai, o vietoj “viena pati”, aš į pasimatymus leisdavausi su aiškiu jausmu, kad po manąja širdimi ima megztis dar viena maža širdis. Paskutinę dieną aš kroviau daiktus, pirkau Audriui ir savo mažąjam B. N. po vilnonį megztinį, gėriau veganišką kokosų kefyrą ir skaičiavau minutes iki namų.

Kai buvau apkabinta paskutinio savo studento, kai parašiau paskutinį prašymą išleisti iš darbo, kai derinau buto nuomą ir rinkausi mokomuosius dalykus Amerikoje, kai jau mintimis leidausi už Atlanto (tiesa, jau kiek didesne kompanija, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio), pasaulyje paskelbė pandemiją. Ir... man Atlantas atsivėrė namuose. Aš leidausi ne raškyti saldžių mokslo vaisių kažkur toli Amerikoje, ne anglų kalba rengti straipsnius ir mokytis amerikiečių gestų kalbos, kuria ten turėjau pristatynėti savo tyrimus, o leidausi į saldžią vaikų kelionę. Kaip apie mūsų su Audriumi namus ir gyvenimą rašė Laisvė Radzevičienė šių metų gegužę - pas juos kvepia kūdikiais ir veganiškais desertais... Ir pas mus tikrai taip kvepia! Mes leidomės į lėtus rytus ramiai ir visi kartu pusryčiaudami, dienas kurdavome atokiame laukiniame miške su didžiuliais kiškiais, kaip vienoje iš Beatričės Potter pasakų, vakarais skaitydavome, kepdavome namines picas ir laižydavome vanilinius ledus. Kuo labiau artėjo ketvirtojo atėjimas, tuo daugiau buvo miego, pietų ir ... vanilinių ledų. Ir juoko. Nepamenu, kada dar taip labai su šeima leistumėmės į juoką. Gal todėl beveik nuo pat gimimo mano dabar jau didelis kūdikis ant rankų taip laimingai krykštauja. O gal todėl nes atėjo į tokį laimingą gyvenimą? Taip, tyliai tyliai, beveik visai niekam nežinant, mūsų šeimoje atsivėrė tikrasis gyvenimo Atlantas - toks pats didžiulis, platus ir galingas kaip ir pats gyvenimas. Tokiais galingai laimingais pasijutome ir mes su Audriumi. Dar kartą savo gyvenime. Pirmąjį - kai į širdis pasibeldė mūsų sūnus, antrąjį - kai tapome tėvais kvadratu. Labai laimingu kvadratu.

Linkėjimai visiems 🙏