mūsų gyvenimo herojai


man šešeri. Mano tėtis sėdi virtuvėje ant taburetės ir pietauja. Ant stalo mažoje baltoje lėkštėje sudėtos nuskustos morkos. Tėtis jas apkramto taip, kad iš visos morkos lieka plonas, liaunas, šviesus morkos vidus. Ta plona morkos žvakė - pati skaniausia morkos dalis, dėl kurios verta laukti pietų pabaigos ir apskritai pirkti morkas. Taip atrodė šešiametei man tada, kai visas pasaulis tilpo nedideliame Klaipėdos bute, o viso gyvenimo herojai buvo tik mama ir tėtis. Ilgainiui tėtis net neklausdavo, ar noriu tos morkos žvakės, jis palikdavo jų pilną lėštutę pagal nutylėjimą. Niekada nesusimąstydavau, ar jam skanu suvalgyti tiek daug šešiametei man neskanios morkos dalies. Nes visada mačiau laimingą tėtį, kuris savo visad įdegusiais pirštais dėdavo liaunus saldžius morkų kūnelius man.


Tą patį jis darydavo ir mamai privirus kiaušinių. Dar tada, kai juos valgiau, įtariai žiūrėjau į jo baltymą, kurio skonio niekad neperprasdavau ir galų gale apsisprendžiau, kad jis man labiau nepatinka, nei patinka. Bet kiaušinius kaip ir morkas laikiau labai vertingais dėl skanaus lobio viduje po visu tuo neskaniuoju sluoksniu. Kantriai sėdėdavau ant taburetės greta savo tėčio, kuris herojiškai išlupdavo tą skanų kiaušinio mėnulį ir ištiesdavo jį man. Tokie rytai man būdavo patys geriausi ir tokia vaikystė man atrodė kosmiškai gera. Ir dėl kiaušinio mėnulio mano burnoje, ir dėl to slapto mūsų su tėčiu susitarimo. Man atrodė, kad mano tėtis yra geriausias pasaulyje, nes jis labai gerai suprato mano norus ir kasdien man išlukštendavo laimę.

dabar man 29. Ant savo rankų aš siūbuoju du savo mažus vaikus, kurie man yra visas pasaulis ir mano gyvenimo herojai. Kai Audrius rytais kepa duoną, mes ją riekiam ir tepam humusu arba sūriu migdolų sviestu. Nojui visada abu su Audriumi apkramtom kietą traškią riekės plutą ir tiesiam tik minkščiausią jos dalį - tą purią, sodrią skylutėmis, kokias turi tik Sourdough kepaliukai. Šiandien štai taip stoviu, žiūriu į tai, kas liko iš sodraus ir storo mano sumuštinio, matau laimingą mūsų sūnų ir prisimenu tėtį. Jis net beveik trisdešimtmetei man išlieka geriausias tėtis pasaulyje. Nes kažkada jis leidosi tiesiog žaisti. Ir kūrė tą tik mums dviems suprantamą meilę.


žiūrim abu į savo vaikus ir galvoju, iš ko susideda jų vaikystė? Iš šitų mažų kiekvienos dienos detalių... iš duonos kvapo, iš kietos plutos, kurią suvalgo tėtis ir mama, iš riekės minkštimo su sviestu, iš tų laimingų akių, iš tik mums suprantamos meilės.