Pradžių pradžia su duona

Duona yra kažkas subtilaus apie pačią pradžių pradžią, apie kažką esminio ir tikro. Apie protėvius, apie namus, apie šeimas. Apie neišjudinamas vertybes, apie ištikimybę, apie įsiklausymą ir sielos sotumą.


Kai taip žaidžia saulė ir po kojomis traška sniegas, mes leidomės gaminti tai, kam aistrą pajutome dar eidami patį pirmąjį Piligrimų kelią po kalnuotą ir miškingą Ispaniją. Vyniojome ten pėsčiomis 900 kilometrų. Bet didžioji kelionė tada vyko mums einant kiekvienam į save ir į vienas kitą. Tada mudu tapome vienas kitam gyvenimo draugais. Mes vienas kitam patikime paslaptis, norus, skaudulius ir maudom vienas kitą didžiausiuose gyvenimo laimės pliūpsniuose. Mes dalijamės savo svajonėmis ir tiesiame vienas kitam rankas, kad atsidurtume arčiau jų.


Viena tokia svajonė mus lankė tąkart Ispanijoje. Kai kiekvieną rytą mes valgydavome šiltą duoną. Ir eidavome pro nepopuliarius kaimus. Ten duonelę išvežiodavo vietiniai ir palikdavo prie durų kaimynams šiltus kepaliukus. O kad ir mes taip išdrįstume... - tada pagalvojome.


Kelias dienas per savaitę mūsų namuose vyniojasi šios stebuklingos duonos kvapas. Po kepaliuką vis suvyniojame jums. Ir dar šiltą atiduodame į jūsų rankas. Kartu su visa ta gyvenimo pradžia, su vidine šiluma ir linkėjimais.


Dabar, kai negalime suptis vienas kito glėby, labai gera tiek šilumos (tiesiogine to žodžio prasme) duoti jums. Ir mes nuo to taip pat sušylame. 🙏