Tada dam! Nutiko 30!

2021 05 18

Ryte prabudau ir įkvėpiau aplijusių violetinių alyvų kvapo - jos didelėmis kekėmis žydi tiesiai po mūsų langais. 10 minučių žiūrėjau į savo rausvažandę miegančią dukrytę. Ji tyliai ramiai kvėpavo ir kartelį per miegą nusišypsojo. Įdomu, susapnavo brolį, kurį pamačiusi visada ima džiugiai krypkštauti, ar pieningą krūtį - ją pamačiusi irgi elgiasi taip pat.

Atlošiau galvą ir kaip garbaną ant piršto susukau visus 30 metų laimėjimus, pasiekimus, atradimus ir pamokas. Būta visko tikrai daug. Pakolekcionavau raudonų diplomų, gavau pakvietimą stažuotei Vašingtone, dukart ištekėjau (gyvenime juk ne viskas iš pirmo karto, ar ne?), radau savo profesinį pašaukimą (o gal jis rado mane?), sukūriau gražių santykių su tėvais, draugais, studentaus, mokytojais, mokiniais ir dėstytojais, padariau gražių darbų. Labiausiai širdis šokčioja, aišku, kasdien supantis šeimoje. Audrių aš pamilau iš pirmo žvilgsnio teatro scenoje, ir, Dievas mato, myliu jį iki begalybės. Iš tos meilės aš noriai ėmiau gludinti savo kampuotą charakterį ir į namus ir gyvenimus pasiekvietėm du nuostabius vaikus. Kokie jie fantastiški yra mums - jų tėvams - net pasakoti nereikia, kiekviena mama ir tėtis taip pat myli savo vaikus - iki begalybės, visa širdimi, visur visada ne už, o tiesiog. Man jie absoliuti laimė ir Dangaus dovana.

Esu laiminga, kad netyčia, dar jauną 19-metę man neįstojus į aktorinį anei pas Vaitkų, anei pas Giniotį, pasikvietė gestų kalba. Nuostabių nevadovėlinių atsidavusių dėstytojų, kurčiųjų bendruomenės ir jų vartojamos gestų kalbos dėka atradau savo pašaukimą. Be viso to mano širdy visada būtų erdvi tuščia vieta. Nes ten iš anksto buvo numatyta būti būtent šiai bendruomenei, jos poreikiams ir gestų kalbai, kurią tirti ir moksliniu kampu prisidėti prie šios kalbos atskleidžiamo prestižo ir visavertiškumo yra garbė ir atsakomybė. Kurią priimu laimingai ir labai darbščiai. O dar džiaugiuosi darbais restoranuose, virtuvėje, nes taip išmokau ne tik trijų žodžių italų kalba (mano šefas buvo garsiakalbis italas, kuris dabar sukasi televizijoj ir ant reklaminių stendų lauke), bet ir pagaminti gerą vegan tortą. Tiesa, vegan reikalų išmokom dviese su Audriumi, bet pradžia buvo itališka ir labai karšta.

Apie tai pagalvoju trumpai. Kol dukra ima ritmingai čepsėti, o aš jau kuisiausi iš lovos virti šventinės košės. Paėmiau glėbin mieguistą dukrą ir suprantu - didžiausia laimė visai juk ne tame. Didžiausią laimę aš išsivyniojau prieš 30 metų ir kiek daugiau nei 9 mėnesius, kai mano mama ėmė mane siūbuoti pilve. Jai nėštumas prašvilpė it šventė. Jai tada buvo 34 ir net žiemą jai su manimi būdavo šilta: ji atlapodavo paltą ir saujomis griauždavo obuolius. Ji pagimdė mane ir dovanojo man visą save. Geriausiai imu tai suprasti dabar, kai pati turiu du vaikus. Ji mokė mane meno, darbštumo ir dėl manęs atsukdavo pačias geriausias nutrūktgalvio mano tėčio puses. Superinė mama. Superinis ir tėtis. Jis visada buvo mano herojus, sveiko proto balsas. Ir žinau, kad toks jis buvo ne be mamos išminties. Visa tai aš ir sakiau savo tėvams vėliau, dėkodama už svarbiausią gyvenimo dovaną - patį gyvenimą. Esu nežemiškai laiminga, kad gyvenu. “Esi žmogus, švenčiantis gyvenimą” - rašė mano vaikystės draugė ir nuo tų žodžių aš laimingai verkiau.

Kartais gyvenime būna net labai riesta. Labai labai. Bet svarbu, kad BŪNA. Gyventi yra gera! Pasirinkau savo gyvenimą gyventi blaiviai, stengiuosi jį gyventi sąmoningai, stengiuosi nekenkti kitiems ir mokausi būti gera pati sau. Pastarasis - didis menas, kai pagalvoji. Stengiuosi kurti gražius santykius ir atleiskit visi, kuriems įkandu neišmanymu.

Gyvenimas neatsiejamas nuo meilės. Banalybė, bet tiesų tiesa. Ir todėl jis toks geras! Kasdien aš slapta pagalvoju, kad kažkas tarp debesų labai dosnus, nes kasdien glėbyje ir širdyje laikau šį vyrą. Jaunuolį (jam dar iki 30 toloka...), kūrybingą, jėga trykštantį, darbštų ir romantišką. Jis vakar užsuko tokią fantastišką dieną, kad juokiuosi ir galvoju, kokią lemtingą pokerio partiją laimėjau danguje? Nors esu tikra, kad visa laimė kuriasi tik mūsų pačių rankomis. Tad apkabinu, dėkoju ir myliu. Ir nė dienos nebuvo kitaip nuo pat tada, teatre...

Einu pašnirinėti po dovanas ir sveikinimus, ir atsiriekti nepadorų gabalą gero torto. O nes man 30, ir, kaip sako mama, dabar galiu sau leisti !

Ačiū visiems už sveikinimus. Myliu jus ir siunčiu pilnumo! Kiekvienas jūsų sveikinimas man brangus ❤️🙏

Aha, nuotraukoje mano vyras. Sakau gi, jaunuolis... 🥰